Puslapiai

2012 m. balandžio 29 d., sekmadienis

Į kavinę – kartu su augintiniu

Gyvūnų mylėtojai neturėtų purkštauti, esą Vilnius nesvetingas jų numylėtiniams. Šunims, katėms, papūgoms ir net iguanoms duris vis dažniau plačiai atveria ne viena kavinė, baras, vyninė, klubas ir restoranas.

Senamiestyje esančioje Burbulio vyninėje per pastaruosius pusantrų metų svečiavosi įvairiausių veislių šunys, katės, didžiulės papūgos.


„Vyninėje žmonės turi jaustis gerai – taip, kaip namuose. O namuose jie laiko ir gyvūnus. Kaip galėčiau jiems užverti duris?” – dėstė vyninės savininkas Vaidotas Burbulis.

Pats verslininkas augintinių neturi, tačiau nėra prieš juos nusistatęs ir nedvejodamas ant vyninės durų užklijavo specialų lipduką, kviečiantį užeiti į vidų ir su gyvūnais.


V. Burbulis pastebėjo, kad augintinių draugija džiugina ne tik jų šeimininkus, bet ir kitus vyninės klientus. Kartais nuo poros žodžių apie gyvūną užsimezga ilgesni pokalbiai prie vyno taurės ar net bičiulystė.

Dažniausiai į vyninę vilniečiai užsuka su šunimis, pavedžioję juos kitoje gatvės pusėje esančiame skvere.
Keturkojai, priešingai nei mano jų nemėgstantys žmonės, nėra nei triukšmo sukėlę, nei lakstę tarp stalų, trukdę dirbti ar kitokių šunybių iškrėtę. „Greičiausiai šeimininkas nerizikuotų neišauklėto, neprognozuojamo augintinio į tokią vietą vestis”, – svarstė vyninės savininkas.

Specialaus valgiaraščio keturkojams vyninėje nėra, tačiau lūkuriuojančiam kliento numylėtiniui darbuotojai pasiūlo dubenį su vandeniu.

„Pas mus buvo ir papūgų sąskrydis – vienu metu svečiavosi net šešios ar aštuonios papūgos.
Jų augintojai vyninėje surengė susitikimą. Buvo tikrai gražu ir smagu”, – pasakojo verslininkas.


„Draugiška aplinka gyvūnams” – iš toli šviečia rožinis užrašas kokteilių baro „Pink Milk Shake” vitrinoje.
Kad galėtų būti kitaip, baro savininkas Šarūnas Vareika nė neįsivaizduoja. Ne tik dėl to, kad pats augina devynerių metų Labradoro retriverį ir mėgsta su juo pramogauti.


Keliaudamas po Europą jis daugybę kartų matė, kaip prancūzai, italai, kitų šalių gyventojai su keturkojais eina į restoranus ir niekas tuo nesistebi.

„Kas myli gyvūnus, rūpinasi jais, dažniausiai yra geri, atsakingi žmonės ir nuspėja savo augintinio elgesį, – grėsmės nei nuosavo baro inventoriui, nei aplinkiniams neįžvelgia Š. Vareika. – Mūsų klientai – jauni demokratiški miesto žmonės.

Skirtingai nei vyresnioji karta, jie į tokius dalykus reaguoja natūraliai, neniurzga be reikalo.”

Per aštuonerius darbo bare metus Aistis Kiškūnas, kokteilių baro „Shooters” bendrasavininkis, įsitikino: jei klientą priimsi kaip laukiamą svečią, nesvarbu, atėjo su augintiniu ar be jo, jis sugrįš ir vėl.

Keturkojus svečius baro darbuotojai ne tik pavaišina vandeniu, bet ir neprieštarauja, jei šeimininkas keturkojį palepina atsineštu skanėstu.


Vienintelį kartą per aštuonerius darbo metus, kai vienas klientų atėjo į barą su didžiuliu šunimi, kita baro klientė prisipažino, kad jaučiasi nejaukiai – paniškai bijo šunų.

Vita Šturmienė
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė
„Lietuvos higienos normos numato, kad maisto tvarkymo vietose neturi būti kačių, šunų ar kitų gyvūnų, kurie gali kelti grėsmę maisto saugai.

Lankytojų salės restoranuose ar kavinėse taip pat yra maisto tvarkymo vietos, todėl visa atsakomybė dėl ten tiekiamo maisto saugos tenka restorano ar kavinės savininkui.

Atsivesti augintinių į viešojo maitinimo įstaigas nėra draudžiama, bet nenorėdami rizikuoti dažnai savininkai to siūlo nedaryti. Apie tai jie informuoja ženklais prie įėjimo.

Dar vienas maitinimo įstaigos savininko rūpestis – užtikrinti, kad kliento augintinis netrukdytų kitiems lankytojams. Dėl to pasiskundus, atsakyti taip pat turėtų įstaigos vadovas ar savininkas.

Skundų dėl gyvūnų atsivedimo į viešojo maitinimo įstaigas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nėra užregistravusi.”

Japonijoje vilioja katėmis ir triušiais
 
Atsipūsti po sunkios darbo dienos Japonijoje žmones vilioja kačių kavinės. Jos tapo ypač populiarios dėl labai griežtų naminių gyvūnų laikymo taisyklių.


 Atsivedus augintinį kavos ar arbatos puodelio kaina gerokai padidėja. Už galimybę džiaugtis katės draugija kavinei reikia sumokėti beveik po 30 litų už valandą.

Daugelis japonų būna pervargę po įtemptos darbo dienos, o laikas su augintiniu puikiai atpalaiduoja.
Nagojos miesto kavinė „The Usagi-to-Caffee” („Triušis ir kavinė”) sulaukė didžiulės sėkmės pasiūliusi klientams ne tik atsinešti savo triušiukus, bet ir atsipalaiduoti glostant kavinei priklausančius ilgaausius. 

Minkštutėlis jų kailis, atrodytų, sugeria visus dienos rūpesčius. Minutė tokios pramogos atsieina apie pustrečio lito.

Straipsnis buvo publikuotas "Lietuvos ryto" priede "Sostinė"

Senamiesčio melodijos (3)

Jaukaus ir melodingo sekmadienio!

2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Senamiesčio butai: čia gyveno Vincas Krėvė

Vinco Krėvės - Mickevičiaus pristatyti nereikia. Jį žino kiekvienas, mokykloje lankęs lietuvių kalbos pamokas - garsaus dramaturgo bei prozininko kūriniai įtraukti į mokymo programą.

Vėl susirasti lentynoje V.Krėvės knygas ir prie jų prisėsti šį savaitgalį paskatino viešnagė rašytojo bute Tauro gatvėje, kur profesorius su šeima gyveno trejus metus.


Kai 1940 m. rugpjūtį Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto perkėlė į Vilnių, į šį namą atsikraustę ne tik V.Krėvė - Mickevičius, bet ir daug garsių to meto žmonių: VU rektorius Mykolas Biržiška, prorektorius Domas Krivickas, humanitarinių mokslų profesoriai Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, istorikas Konstantinas Jablonskis, architektas Vytautas Žemkalnis, docentas Vincas Maciūnas ir kiti.

Autentiška V. Krėvės buto aplinka atkurta dviejuose kambariuose - darbo kabinete ir svatainėje.

Darbo kabinetas
Spausdinamoji mašinėlė "Corona"
"Nešiojamasis kompiuteris", - juokavo muziejaus darbuotoja, mostelėjusi į V.Krėvės itin brangintą spausdinamąją mašinėlę "Corona". Joje "įstrigęs" lapas su lietuvių patarlėmis ir priežodžiais.

 

Ant sofos - persiškas kilimas, atsivežtas iš Baku. Ten V.Krėvė gyveno nuo 1909m. po studijų Kijevo universitete (studijavo lyginamąją kalbotyrą). Baku jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą realinėje gimnazijoje. Pragyveno ten vienuolika metų ir subrendo ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip rašytojas.
 
Kilimas iš Baku
Senovinis ąžuolinis rašomasis stalas - sekreteras.
Ant stalo - dukters Onos Aldonos nuotrauka.

Šalia bibliotekos - šachmatų stalelis (viduje yra dėžutė šachmatams susidėti), prie kurios ne vieną kartą palinkę protą miklino Vincas Krėvė ir Balys Sruoga.


Didžioji įspūdingos, 5 tūkst. tomų V.Krėvės bibliotekos atiteko Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuris pradžioje vadinosi Lituanistikos institutu. Jam vadovauti V.Krėvė buvo paskirtas 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisariato.

Ypač įdomu pasklaidyti knygas su autografais.
V.Krėvė turėjo specialų antspaudą knygoms žymėti ir, panašu, vesdavo jų apskritą. Kaip kitaip nepasiklysi tokioje jų gausybėje :)

"Brangiam nors ir rūsčiam Dekanui..."
Priešais stalą pakabinta V.Krėvės gimtinės Subartonyse (Varėnos raj.) nuotrauka.
Sustojęs laikas. Įdomi detalė - skaitmenys, nurodantys visas 24 valandas.
V.Krėvės šaržas, nupieštas dailininko Juozo Penčylos.
Vienas iš eksponuojamų originalių rankraščių lapelių...
Šeimos svetainė: grakštūs baldai ir dailininko Justino Vienožinskio nutapytas rašytojo portretas.
Kišeninis "Juvenia" firmos laikrodis



Miegamojo atkurti nebuvo prasmės, nes baldų neišliko. Jo vietoje įrengta seminarams ir konferencijoms skirta nedidelė salė, kur demonstruojami filmai ir skaidrės, galima išgirsti V.Krėvės balso įrašų, eksponuojama nuotraukų, dokumentų, rankraščių.  

V.Krėvė su dukra
Rašytojo žmona Marija Ona Rebeka Karak - Mickevičienė.
 Buvusią mokinę žydų kilmės Rebeką Karak jis vedė 1913 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Vilnius V.Krėvės gyvenime - išskirtinis miestas. "Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia", - yra sakęs jis, žavėjęsis garbinga Vilniaus istorine praeitimi, vienu iš seniausių Europoje universitetų.

Laiptinė

Norinčių pasisvečiuoti V.Krėvės - Mickevičiaus butas laukia nuo antradienio iki sekmadienio, nuo 10 iki 17 val. Jo lankymas nemokamas :)

2012 m. balandžio 20 d., penktadienis

"Darom" - jau rytoj. Darbščių rankų nebus per daug!

Visuotinė švarinimosi diena - jau šį šeštadienį. Jei savas kiemas jau švarus, prisijunkit prie gražinančių viešąsias erdves. Vilniaus senamiestyje numatyti trys punktai: Dainų slėnis Kalnų parke, Kosciuškos skveras ir Paupio gatvė.

DAROM!

2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

Žvilgsnis į Vilnių 1936-aisiais

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje lankytojams siūloma apžiūrėti ne tik ekspozicijas, bet skirti laiko porai filmukų. Vieną jų apie Vilnių 1936 metais pasižiūrėjau vakar ir labai maloniai nustebau vėliau jį radusi Youtube. 

Džiaugiuos, dalinuos ir linkiu malonaus žiūrėjimo.


2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Spalvos ir šokio paviliota

Tikslumo dėlei, mane pirmiausiai "paviliojo" afiša.

Skvarbus žvilgsnis ir prašmatnus tiurbanas su plunksna. Apie Olgą Dubeneckienę - Kalpokienę nebuvau girdėjusi. Bet išgirsti ir pažinti niekada nevėlu :) Juolab, kad susipažinti kviečia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, pristatantis parodą "Spalvos ir šokio paviliota".

O. Dubeneckienė-Kalpokienė. 1930 m. Nuotrauka - LTMKM
Asmenybė, padariusi didžiulę įtaką Lietuvos šokio kultūrai ir scenografijai, pirmoji Lietuvos baletmeisterė, šokio pedagogė ir teatro dailininkė. Tai - Olgos Dubeneckienė - Kalpokienė (slapyvardis Švedė).
O. Dubeneckienė-Kalpokienė su pirmosios lietuvių baleto studijos mokinėmis. Kaunas, 1921–1922. Nuotrauka - LTMKM

Stipri, atkakli, intelektuali, kūrybinga, aktyvi, savito grožio moteris - tokį įspūdį susidariau apie O.Dubeneckienę - Kalpokienę ( gimė 1891m. Sankt Peterburge, mirė 1967m. Kaune), žvelgama į jos nuotraukas, piešinius, kostiumų eskizus ir pagal juos sukurtus kostiumus. 

O. Dubeneckienė-Kalpokienė Violetos kostiumo eskizas G. Verdi. „Traviata“. 1940 m.
O. Dubeneckienė-Kalpokienė smuikininko kostiumo eskizas G. Rossini. „Sevilijos kirpėjas“. 1931 m.
O. Dubeneckienė-Kalpokienė Arlekino kostiumo eskizas Molière. „Tariamasis ligonis“. 1928 m.
O. Dubeneckienė-Kalpokienė sargybinio kostiumo eskizas Molière. „Tariamasis ligonis“. 1928 m.
O. Dubeneckienė-Kalpokienė Sultono kostiumo eskizas N. Rimskij-Korsakov. „Šecherezada“. 1937 m.
O. Dubeneckienė-Kalpokienė Džokondos kostiumo eskizas A. Ponchielli. „Džokonda“. 1929 m.

Olga Dubeneckienė - Kalpokienė gimė 1891 m. Sankt Peterburge. Šokio iš pradžių mokėsi gimtinėje - J. Smirnovos ir B. Romanovo baleto studijoje, o 1919 – 1922 m. Berlyne. Dailę studijavo privačiose studijose ir Sankt Peterburgo dailės akademijoje.

1919 m. su vyru architektu Vladimiru Dubeneckiu atvyko į Kauną, kur aktyviai įsijungė į laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą. Olga Dubeneckienė šoko Kaune rengtuose koncertuose, dainininkų, rašytojų, aktorių vakaruose, dalyvavo „Vilkolakio" teatro vaidinimuose, su operos soliste Adele Galauniene surengė Plastikos ir estetikos šokių kursus. Olga Dubeneckienė buvo viena pirmųjų Valstybės teatro choreografių - ji sukūrė šokius beveik visoms 1921-1924 metais statytoms operoms. 1921 m. įsteigė pirmąją lietuvių baleto studiją, išugdė tokius talentingus baleto šokėjus kaip Bronius Kelbauskas, Jadvyga Jovaišaitė, Marija Juozapaitytė ir kt.

Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio Valstybės teatre ji dirbo kostiumų dailininke, vėliau - scenografe.


Olga Dubeneckienė-Kalpokienė buvo ir antrojo savo vyro dailininko Petro Kalpoko įkvėpėja, pozavo ne vienam jo paveikslui kaip amazonė, bakchantė ar tiesiog graži, stipri moteris, kūrė intelektualios, savarankiškos, visavertės kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo dalyvės įvaizdį.


Įspūdinga moteris ir puiki paroda.

2012 m. balandžio 16 d., pirmadienis

Senamiesčio butai: čia gyveno Marija ir Jurgis Šlapeliai

Šiandien kviečiu Jus į vieną Pilies gatvės namų - pasisvečiuoti Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose.

Sakysit, muziejus ir tiek? Galbūt, jei aplink būtų šurmuliavę daugiau lankytojų, arba jei mudvi su dukryte pasitikusi muziejaus darbuotoja būtų kita.

Tačiau tąkart, kai užsukome, namus gaubė visiška ramybė, o duris atvėrusi maloni moteris leido žvalgytis neskubant, tiek, kiek norėjosi. 

Pasijutau, lyg būčiau pakliuvusi į trečia ketvirtą praėjusio amžiaus dešimtmetį. Ant kėdės palikta namų šeimininkės suknelė, greta - bateliai, ant lentynos - laikraštis "Vilniaus žodis, prie lango - Jurgio Šlapelio baltiniai su inicialais ir akiniai...


Žvilgt į laikrodį - laikas sustojęs. Žvilgt pro langą - 2012-ieji, kruta bruzda kito laikmečio karta. Keistas, įdomus pojūtis...

Namą Pilies gatvėje Marija ir Jurgis Šlapeliai nusipirko1926 metais. J.Šlapelis buvo kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas, jo žmona Marija - Vilniaus kultūros veikėja, knygininkė, seniausio lietuviško knygyno Vilniuje įkūrėja, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pagrindinio vaidmens atlikėja.

Muziejuje galima ne tik apžiūrėti Marijos ir Jurgio Šlapelių namus, asmeninius daiktus bei knygų ekspoziciją, bet ir pasižiūrėti filmą.

Daugiau informacijos čia.