Jau gana sparčiu žingsniu traukėm namo, kai pastebėjau užrašą "Home Sweet Home".Taip vadinasi dviejų menininkių iš Estijos Lauros Põld ir Mari Prekup darbų paroda, eksponuojama Senamiesčio menininkų galerijoje/dirbtuvėse.
Parūpo užsukti ir pasižiūrėti, kas joms yra namai brangieji.
Tai - vienas iš Lauros Põld instaliacijos „Namų stebėjimas“ kūrinių. Jie kalba apie pažeistą intymumą, viešumo ir privatumo santykį.
Austrijoje gyvenanti menininkė pastebėjo, kad vaizdas per jos miegamojo langą į kiemą primena Alberto Hičkoko
filmą „Langas priešais“ („Rare Window“). Pro langą gali stebėti intymaus gyvenimo scenas, vykstančias už priešais stūksančio namo langų, kai niekam nerūpi užtraukti užuolaidas.
Visi to namo langai Laurai priminė įvairialypį pertvaromis viena nuo kitos atskirtų teatro scenų junginį.
Pro langą matytas scenas ji atskleidė
savitomis architektūrinėmis kompozicijomis, sudarytomis iš mažai kuo
tarpusavyje susijusių dalių.
Medžiagos, iš kurių sunarstytos šios konstrukcijos, kalba apie
individualybių gausą ir įvairovę tankiai apgyvendintuose miestuose.
Skirtingomis spalvomis ir raštais išmarginti audiniai dengia beveides
struktūras, formuoja įprastus namų siluetus ir didmiesčio paradoksą:
kiekvieno jo gyventojo privati erdvė tėra mažytė urbanistinės struktūros
dalelė, pajungta bendram miesto dūzgesiui.
Grafikė ir tapytoja Mari Prekup įkvėpimo sėmėsi iš mažyčio jos šeimos namo Nome, elegantiškame viduriniosios klasės pamėgtame
Talino priemiestyje.
Beveik šimtmetį Mari šeimai priklausantis namas
mena ir gerus, ir vargingus laikus. Kartos mainosi, vieni gimsta, kiti
miršta. Bet visais, – ir sunkiais, ir sėkmingais laikais, nepasikeitė
viena giminės tradicija: susirinkti per svarbias šventes prie vaišėmis
nukrauto stalo.
Neatvykti į šias šventes praktiškai neįmanoma, nesvarbu,
kokių įsipareigojimų ar darbų turėtų žmogus. Tai savotiška prievarta.
Šventėse privalo dalyvauti ir artimiausi šeimos draugai bei kaimynai. Jų
skaičius taip pat nekinta. Pavyzdžiui, kaimynas Kalju kviečiamas į šventę
jau aštuoniasdešimt metų.
Dar viena švenčių ypatybė – bendras valgių
gaminimas. Iš patalo nepakylanti senelė skuta bulves, vyrai sustumdo
stalus, sustato kėdes, iškepa mėsą. Maži vaikai mokosi įvairių šeimos
kulinarinių gudrybių.
Visa tai perduodama iš kartos į kartą. Bendros vaišės tampa kelione per šeimos tradicijas, iškilias savo nekintančiu įprastumu.
O kas man yra namai brangieji? - susimąsčiau išėjusi.
"Mano namai yra ten, kur yra mano vyras", - kažkada kažkur perskaičiau ir šiai minčiai visiškai pritariu.
Taip pat man namai ten, kur mano tėvai.
Ir ten, kur man gera būti. Kur jaučiuosi sava, laukiama, mylima.
Panašu, kad esu kur kas turtingesnė, nei kartais atrodo! Kad tik neapmokestintų nekilnojamojo turto mokesčiu :)
*
Šis šeštadienis - paskutinė parodos diena.
